Afganų kurtas

Iš veislės istorijos:
Manoma, kad Afganų kurto protėviai galėjo kilti iš Persijos (Irano) ir būti atgabenti į Afganistaną, kur šiems šunims buvo išvystytas ilgas kailis. Afganų kurtai, kuriuos karstais dar vadina Kabulo šunimis, atvaizdus galima rasti senovės afganų piešiniuose ir graikų gobelenuose, kuriems 4000 metų. Afganistane jį naudojo antilopių, gazelių, vilkų ir snieginių leopardų medžioklėje. Britanijoje pirmieji afganų kurtai pasirodė 1890 metais, JAV- 1926 metais, Rusijoje – antroje XX amžiaus pusėje. Britanijoje šios veislės klubas buvo įkurtas 1926 metais. Afganų kurtai ypatingai buvo populiarūs apie 1980-tuosius metus.

Bendra charakteristika:
Šuo pilnas pasitikėjimo, ambicingas. Komforto mėgėjas. Aplinką mėgsta stebėti iš savo krėslo. Nors meilus, atsidavęs ir ištikimas savo šeimininkui, patikimas elgesy su vaikais, visgi tai medžioklinis šuo. Nuo svetimų jis laikosi atstumo ir atrodo netgi išdidus. Turi nepriklausomą charakterį. Jauname amžiuje gali būti impulsyvus. Jo negalima lepinti švelniu elgesiu. Svarbu nuo pat pradžių pabrėžti savo viršenybę, ypač pasivaikščiojimų metu ir dresuojant, šį šunį reikia auklėti griežtai, bet ne šiurkščiai. Šuo turi savo įnorių, skausmingai reaguoja į dėmesio trūkumą. Afganų kurtas labai judrus, manevringas, turi išlavintą regėjimą bei uoslę, labai ištvermingas. Lauke judrus ir azartiškas. Geraširdiškas, tvirtas, ištvermingas, ramus, santūrus, jautrus ir nemėgsta būti erzinamas.

Laikymas ir priežiūra:
Kadangi šuo buvo skirtas medžioklei, jam neužteks pasivaikščiojimų pirmyn atgal miesto parke ar skvere. Jam reikia laisvo lakstymo- suaugęs šuo turi lakstyti ir šuoliuoti galopu bent pusvalandį (neskaitant pasivaikščiojimo su pavadėliu), tam kad sudegintų savo begalinę energiją ir aktyvumą.
Tankią ir ilgą  Afganų kurto kailį reikia šukuoti šukomis bei šepečiu kiekvieną dieną. Maudyti rekomenduojama kartą į mėnesį. Du ar tris kartus metuose patariama nuvesti į šunų saloną profesionalų apžiūrai.Gražiai atrodo tik prižiūrėtas šuo. Tinkamiausias šepetys skirtas namų poreikiams.
Paskirtis: Medžioklinis šuo, bendražygis.

Išvaizda:
Galva:  Ilga, tačiau ne per siaura kaukolė. Snukis ypatingai ilgas. Stiprus žandikaulis. 
Akys:  Beveik trikampės, kiek įkypos akys. Vertinamos kuo tamsesnės, tačiau galimos ir šviesiai rudos spalvos akys. 
Ausys:  Žemai įsodintos kabančios ausys, apaugusios labai ilgais, švelniais plaukais. 
Kūno sandara:  Kūnas ilgas. Kaklas ilgas ir tvirtas. Gili krūtinė. Plokščia, raumeninga nugara, nuožulniai pereinanti į klubus. Tiesus, stiprus, tačiau trumpas juosmuo. Klubų kaulai išsikišę ir gana toli vienas nuo kito. 
Kojos:  Ilgos ir raumeningos kojos. Tvirtos, plačios pėdutės. 
Uodega:  Uodegos galiukas užsirietęs. Sujaudrintas šuo uodegą nešioja iškėlęs aukštai.  
Kailio spalva:  Visos galimos kailio spalvos. 
Kailis:  Labai ilgas ir švelnus kailis dengia priekines bei užpakalines letenas bei visą kūną, išskyrus nugaros dalį, einančią nuo pečių iki uodegos. Čia kailis yra trumpas ir tankus. Nuo kaktos bei ausų taip pat krenta ilgi, šilkiniai plaukų kuokštai. Snukio kailis yra trumpas ir tankus.
Svoris:  25-30 kg. 
Ūgis ties ketera:  Šunys 69-74 cm, kalės 62-69 cm 
Standartas patvirtintas: 1968 m.
Kilmės šalys: Afganistanas, Britanija.